Aš esu dviejų nuostabių vaikų motina: Veronikos ir sūnaus George'o dukros. Amžius tarp mano moksleivių yra treji metai, o tai reiškia, kad jie gali gerai žaisti vienas su kitu. Pirmajame nėštumo metu, kai aš turėjau dukterį po savo širdimi, perskaičiau daug literatūros, ir aš buvau 300% įsitikinęs, kad galėčiau susidoroti su vaiko auginimo be bausmės problema ir rėkia lengvai ir natūraliai. Vis dėlto gyvenimas įnešė viską į savo vietą.
Mama yra nervinga ir pavargusi
Buvo skirtingų situacijų, kai reikėjo šaukti. Pavyzdžiui, mano vaikas pakyla į degančią židinį. Ir aš esu kito kambario gale. Nick! - Aš rėkiu. Kūdikis įjungia garsų garsą, pirštai yra nepažeisti, be nudegimų.
Viskas čia aiški. Mano elgesiu ginau savo dukrą nuo žalos. Tačiau, kad būtų sąžiningas, aš šaukiau ne tik tokiais atvejais, bet ir tada, kai:
- vaikas atsisakė valgyti ar valgyti;
- nenorėjo dėvėti šio drabužio;
- išsibarsčiusios žaislai visame kambaryje;
- neparodė noro eiti į sodą ir pan.
Ir tada aš šaukiau! Laimei, mano balsas garsus, gerai pasirodė, tik rezultatas buvo beveik nulis, o kartais Veronica pradėjo šaukti po jos, sklandžiai verčiantis verkti. Ir aš bandžiau pateisinti savo elgesį tapdamas pernelyg nervingu ir apskritai buvau pavargęs.
Šaukimas yra bejėgiškumo ženklas
Skaityčiau apie tai protingame žurnale ir galvojau apie tai, kas iš tikrųjų yra: mes pradedame rėkti tiksliai, kai negalime išspręsti problemos kitais būdais. Ir sėkmės veiksnys taip pat veikia: jei netoliese yra žmonių, galinčių reaguoti į šaukimą paklusnumu, mes turime įprotį šaukti. Na, kai yra tų, kurie neatsako į šauksmą, tuomet tu nebūsi kvaili, kad atskleistumėte save.
Ir aš pradėjau ugdyti save! Taip, taip, tai buvo aš, ne mano dukra. Aš bandžiau laikyti save rankose, kai grįžau į rėkimą, tylėjau ir pradėjau skaičiuoti galvoje iki 20 metų. Tai padėjo. Įdomu ir tai, kad dukra taip elgėsi taip, kaip mano elgesys: ji taip pat nutilo ir pažvelgė į mane, kaip visa tai baigsis. Palaipsniui viskas atsidūrė prie to, kad nekreipiau dėmesio į situaciją, bet bandžiau kreiptis į vaiką ir tyliai pasakyti, kad nesu patenkintas.
Pasirinkimas yra geriausias iš švietimo metodų
Tai ne paslaptis, kad labai dažnai vaikai pradeda savo kaprizus, kai jiems nepatinka kažkas. Pavyzdžiui, palaidinė, kurioje jums reikia eiti į darželį ar ką jūsų motina paruošė vakarienei.
Aš pradėjau viską pristatyti kintančioje formoje, ty suteikti vaikui teisę pasirinkti. Ne viena palaidinė, bet du gulėjo ant sofos, o dukra pasirenka. Tada ji man nepasakys, kad su juo kažkas negerai: ji pati pasirinko. Ką ruošsime vakarienei: sūrio pyragai ar pieno avižiniai? Kas pasirinko, tada jūs valgysite.
Natūralu, kad ne visada įmanoma tokį pasirinkimą pateikti, tačiau daugeliu atvejų šis metodas dirbo, o vaikas neturėjo jokios priežasties užgaidos, o motinai nereikėjo šaukti ar nubausti neklaužada.
Bausmė yra būtina!
Bet ne fiziškai! Jei vaikas yra padaręs nusižengimą, o su mano ponia dažniausiai tai buvo sudėtingiausia forma, būtina kalbėti apie tai, ar dukra neveikia gerai, ir tada bausti. Kaip? Yra daug galimybių: atimti kompiuterį, neduoti keleto dienų kišenės, paskirti virtuvės švarą ir pan.
Svarbu: bausmė taip pat siūloma pasirinkimo forma.
Atvirai kalbant, taip patogu, kad pats vaikas būtų apsispręstas daugeliu dalykų, tada jūs neatsakote. Žinoma, kai kuriais svarbiais klausimais sprendimas priimamas tėvams, tačiau paprastesnėmis situacijomis, kodėl gi ne leisti vaikui parodyti savo „aš“ netgi dėl bausmės pasirinkimo.
P.S. Nepriklausomai nuo to, kaip jis gali pasigirti, tėvai turi būti savo vaiko elgesio pavyzdys. Todėl mes ugdome save, brangius suaugusiuosius, ir labai retai reikia šaukti ir bausti savo vaikus.
